iškarčiavoti

×iškarčiavóti tr. iškirsti, išrauti su šaknimis: Jis iškarčiavojo kelmus – lauką ars Prl. Karčius iškarčiavoja Arm. Tiej visi krūmokšliai reikia iškarčiavóti Btr. Pušelę iškarčiavójo Onš. | refl. tr.: Žiūrėk, jau jis išsikarčiavójo visą pievą Btr. \ karčiavoti; iškarčiavoti